Majnūn (مجنون) arabų kalboje reiškia „beprotiškas“ ir dažnai yra naudojamas apibūdinti asmenis, kuriuos apėmė intensyvi meilė. Šis terminas tapo plačiai žinomas per legendą apie Qays ibn al-Mulawwah ir jo mylimąją Laylą, kuri yra viena iš labiausiai žinomų istorijų arabų literatūroje.
Pasakojimas apima Qays ir Laylos meilės dramą, kuri prasideda jų jaunystėje. Jie įsimyli, tačiau Laylos tėvas atsisako leisti jiems susituokti, nes Qays buvo vadinamas „bepročiu“ dėl savo obsesijos. Dėl to Qays pradeda klajoti po dykumą, ieškodamas savo mylimosios. Jis rašo poeziją, o jo beprotybė tampa legenda, dėl kurios jis gauna pravardę „Majnūn“, kas arabų kalboje reiškia „beprotis“.
Layla, ištekėjusi už kito vyro, gyvena šalia Qays, tačiau jų meilė niekada nesibaigia. Pasakojime atskleidžiama, kaip Qays, pasinėręs į savo jausmus, tampa vis labiau izoliuotas ir praranda ryšį su realybe. Jis miršta dykumoje, praradęs viltį, o Layla, sužinojusi apie jo mirtį, taip pat miršta iš liūdesio.
Ši meilės istorija, primenanti Romeo ir Džuljetos pasakojimą, yra simbolis „mergaitės meilės“, nes abu mylimieji niekada nesusituokia. Pasakojimas apie Qays ir Laylą įkvėpė daugelį poetų ir rašytojų, kurie interpretavo šią istoriją įvairiais būdais, o Nizami Ganjavi, persų poetas, sukūrė savo versiją, kuri tapo klasikine.
Majnūn ir Layla tapo ne tik literatūros, bet ir kultūros dalimi, įkvėpdami meno, muzikos ir net operos kūrinius. Pavyzdžiui, Azerbaidžano kompozitorius Uzeyir Hajibeyov 1908 m. sukūrė pirmąją operą islamo pasaulyje, pavadintą „Layla ir Majnūn“.
Be to, pasakojimas apie Majnūn ir Laylą įtakojo Sufizmo literatūrą, kurioje šis vardas simbolizuoja dvasinę meilę ir siekį.
Ši istorija, išgyvenusi amžius, ir šiandien yra giliai įsišaknijusi arabų kultūroje ir literatūroje, liudijanti apie amžiną meilės jėgą.
