Arabų abėcėlė, arba arabų abjad, yra rašymo sistema, kurioje užrašomas arabų kalbos tekstas. Ši abėcėlė rašoma iš dešinės į kairę ir apima 28 raides, kurios daugiausiai yra konsonantai. Rašant arabų kalba, naudojama kursyvinė stilius, todėl kiekvienos raidės forma priklauso nuo jos pozicijos žodyje: pradiniame, vidiniame, pabaigoje arba izoliacijoje.
Arabų abėcėlė kilusi iš Nabataean rašto, o manoma, kad ji atsirado 4-ajame amžiuje po Kristaus. Pirmasis žinomas arabų rašto pavyzdys yra trilingvė inskripcija, datuojama 512 m. po Kr., kurią sudaro graikų, sirų ir arabų kalbos.
Abėcėlė yra unikali tuo, kad rašydami arabai nenaudoja atskirų didžiųjų ir mažųjų raidžių. Raidžių formos skiriasi priklausomai nuo jų pozicijos, o rašant arabų kalba beveik visos raidės yra sujungtos tarpusavyje.
Arabų kalbos abėcėlė yra žinoma kaip abjad, kadangi ji rašo tik konsonantus, o balsiai dažniausiai žymimi diakritiniais ženklais.
Raidžių struktūra
- Alif (ا) – atstovauja ilgiems balsiams, pavyzdžiui, a.
- Ba (ب) – atstovauja garsui /b/.
- Ta (ت) – atstovauja garsui /t/.
- Sa (س) – atstovauja garsui /s/.
- Jim (ج) – atstovauja garsui /d͡ʒ/.
Šios raidės turi savo unikalius simbolius, kurie gali keistis priklausomai nuo to, ar jos rašomos žodžio pradžioje, viduryje ar pabaigoje.
Vokalizacija
Vokalizacija arabų kalboje yra sudėtinga, kadangi trumpieji balsiai dažnai yra praleidžiami kasdieniniame rašyme. Vhowever, šie balsiai yra būtini mokant kalbos ir rašant oficialiuose dokumentuose. Dėl šios priežasties arabų kalbos tekstai, tokie kaip Qur’an, dažniausiai yra pilnai vokalizuoti, kad būtų išvengta painiavos.
Technologiniai aspektai
Arabų abėcėlė yra plačiai naudojama ir šiuolaikinėje technologijoje. Ji gali būti užkoduota įvairiose simbolių sistemose, tokiose kaip Unicode, leidžiančiose ją naudoti kompiuteriuose ir kitose skaitmeninėse platformose.
